Kodėl supersunkusis T28 taip ir nepasiekė mūšio lauko?

Antrojo pasaulinio karo metais tankai vis dar buvo skirstomi į svorio kategorijas. Pavyzdžiui, M26 Pershing, svėręs apie 42 tonas, buvo laikomas sunkiuoju, kaip ir 57 tonas svėręs Tiger I, 46 tonų IS2 ar 40 tonų Churchill. Tačiau sunkieji tankai galėjo tikrai ne viską, todėl amerikiečiai svarstė ir supersunkaus tanko idėją. Susipažinkite su T28.

Iš karto būtina pažymėti kelis dalykus, kurie užkliūs Antrojo pasaulinio karo ginkluotės istorijos entuziastams. Skirtingos šalys savo tankus kategorizavo skirtingai. Ir, žinoma, T28 nebuvo vienintelė supersunkaus tanko idėja – kada nors parašysime ir apie garsiuosius ypatingai sunkius vokiškus projektus. Taip pat reikėtų nesupainioti amerikietiško T28 su sovietiniu T-28 – tai yra visiškai skirtingi projektai, kuriuos sieja tik panašus žymėjimas. Galiausiai, tanku įprastai vadinama vikšrinė kovos mašina su sukiojamame bokštelyje sumontuotu pabūklu. T28 neturėjo bokštelio, tačiau techniškai pagal funkciją būtų atlikęs tanko vaidmenį. Bet jei norite T28 vadinti supersunkiuoju savaeigiu pabūklu – prašom.

1943 metais amerikiečiai ėmė svarstyti specialaus itin sunkaus tanko idėją. Tuomet JAV Ginkluotės departamentas svarstė, jog nedidelis tokių mašinų skaičius padėtų prasibrauti pro Zygfrydo liniją – vakariniame Vokietijos pasienyje įrengtą gynybinių įtvirtinimų ruožą. Toks supersunkusis tankas būtų atlikęs specifines užduotis – miestuose jis būtų praktiškai bevertis, tačiau galėtų padėti brautis pro gausiai fortifikuotus pasienio ruožus, nekreipdamas dėmesio į apšaudymą, tranšėjas ir betoninių blokų laukus. Tuomet Ginkluotės departamentas galvojo apie 25 tokių mašinų gamybą.

Idėja buvo aptarta ir detalizuota 1944-ųjų kovą, kuomet Ginkluotės departamentas ir Sausumos pajėgos sutarė iš pradžių pagaminti penkias tokias mašinas. Po metų projekto brėžiniai ir techniniai duomenys buvo perduoti Pacific Car and Foundry kompanijai, kuri rugpjūtį užbaigė pirmąjį T28 korpusą.

Taip, kaip supratote, T28 buvo užbaigtas tada, kai Antrasis pasaulini karas Europoje jau buvo pasibaigęs. Planas pagaminti penkias tokias mašinas buvo atšauktas – nuspręsta, kad pakaks dviejų. Tie du T28 prototipai buvo bandomi iki 1947 metų, kai vienas iš jų stipriai apdegė. Kadangi tuo metu jau buvo bandomi T29 ir T30 sunkieji tankai su sukiojamais bokšteliais, T28 konstrukcija buvo laikoma pasenusia ir projektas buvo galutinai atšauktas.

Tas bokštelio trūkumas ginkluotės specialistams kliuvo dar 1945 metais, kuomet T28 supersunkusis tankas buvo pervadintas į T95 savaeigį pabūklą. Originalus žymėjimas buvo grąžintas jau 1946-ųjų pradžioje – T95 vėl virto T28 supersunkiuoju tanku. Toks pasimetimas buvo dėl mašinos funkcijos – T28 vaidmuo buvo artimesnis tankui, o ne artilerijai.

Kodėl T28 buvo vadinamas supersunkiuoju? Na, nes paruoštas mūšiui jis būtų svėręs apie 86 tonas. Tai iš tikrųjų nestebina, nes 11,1 metro ilgio ir 4,39 metrų pločio T28 priekyje turėjo 305 mm storio šarvus. Tanko važiuoklė buvo pridengta 100 mm storio šarvo plokštėmis. T28 buvo toks sunkus, kad vietoje poros vikšrų turėjo net keturis – taip buvo bandoma sumažinti slėgį į gruntą. Išoriniai vikšrai galėjo būti numontuoti, kad T28 būtų galima transportuoti geležinkeliu.

T28 svoris buvo viena iš priežasčių, kodėl projektą teko nutraukti. T28 buvo toks didelis ir sunkus, kad jis nebūtų galėjęs naudotis įprastais mobiliais tiltais ir tankų transporteriais. Nors buvo galvojama, kad T28 galėtų pasitarnauti kare su Japonija, tokio sunkaus tanko transportavimas būtų buvęs didelis logistinis iššūkis. Galiausiai, T28 buvo ir beprotiškai nemanevringas, nes jo Ford GAF V8 variklis išvystė tik 500 AG (372 kW). Maksimalus T28 greitis siekė 13 km/val., o benzino rezervas išsekdavo nuvažiavus tik apie 160 km. Greitis nebuvo problema – bėdų kildavo tada, kai T28 turėjo lipti į stačią įkalnę. Tuomet galios trūkumas buvo akivaizdus.

T28 turėjo ir kitų trūkumų. Kadangi jis neturėjo bokštelio, o 105 mm pabūklas į šalis sukiojosi tik 10-11 laipsnių, tiksliai nusitaikyti buvo labai sudėtinga. Be šio pabūklo T28 turėjo ir M2 Browning 12,7 mm kulkosvaidį, skirtą gintis nuo priešo lėktuvų. Ir viskas – tai buvo visa šio didžiulio tanko ginkluotė.

T28 buvo toks prastas, kad vienintelis išlikęs prototipas kuriam laikui apskritai buvo pamirštas ir apleistas. Net 27 metus niekas nežinojo, kur jis yra. Na, teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad niekas jo ir neieškojo. 1974 metais T28 buvo aptiktas Fort Belvoir bazėje Virdžinijoje – istorinis prototipas buvo apaugęs krūmais. Tuomet jis buvo nuvalytas ir kosmetiškai restauruotas ir buvo eksponuojamas keliose vietose, o dabar pirmą kartą bus perkeltas į vidų Fort Benning kolekcijoje Džordžijoje.