Johnas Clarenceas Woodsas gimė 1911 metais ir vos sulaukęs 18 įstojo į JAV Karinį jūrų laivyną. Šį kelią Woodsas buvo pasirinkęs jau seniai, tačiau tarnyba ėjosi prastai ir Woodsas tiesiog pradingo. Tiesa, vėliau sugrįžo ir tapo vienu garsiausių pasaulio budelių, padėjusiu tašką Trečiojo Reicho istorijoje.
Woodso istorija iš tikrųjų yra gana keista. Vos tik įstojęs į laivyną jis tiesiog pradingo. 1930 metais jam teko stoti prieš teismą, kuris pasiklausęs Woodso kalbų nusprendė rinktis logiškiausią kelią – paskyrė psichiatrinę ekspertizę. Gydytojai nustatė, kad Woodsas nėra tinkamas tarnybai, nes jį kamuoja psichopatiškas nepilnavertiškumas be psichozės požymių.
Taigi, Woodsas tarnauti savo šaliai tuo metu negalėjo, todėl darbavosi statybose ir pašarų parduotuvėje. Jis vedė seselę Hazelę ir gyveno ramų, nors ir vargingą gyvenimą. 1940 metais jis buvo įrašytas į potencialių šauktinių sąrašą, o 1943 metais tapo JAV Sausumos pajėgų kariu. Ar tuomet jau buvo protiškai sveikas? Galbūt taip, o galbūt ir ne, tačiau Antrasis pasaulinis karas nuleido kartelę ir Woodsas išvyko į Europą.
Woodsui, matyt, kariauti sekėsi neblogai, todėl, kai 1944 metų rudenį JAV Sausumos pajėgos ėmė ieškoti koriko, jis iš karto pasisiūlė. Tiesa, jo kelyje buvo viena kliūtis – vadovybė ieškojo ne šiaip žmogaus, kuris sutiktų vykdyti egzekucijas, bet patirties turinčio budelio. Taigi, Woodsas ėmė meluoti, kad anksčiau buvo koriko padėjėjas dvejose egzekucijose Teksase ir dvejose Oklahomoje. Karininkai apsidžiaugė suradę geriausią kandidatą ir net netikrino Woodso pateiktos informacijos. Dabar jau aišku, kad nėra jokių įrodymų, leidžiančių manyti, kad Woodsas sakė tiesą – greičiausiai jis neturėjo jokios tokios patirties.
Tuo metu Woodsas buvo eilinis, tačiau naujos pareigos jam padėjo gauti viršilos laipsnį. Naujasis budelis buvo perkeltas į mokymų stovyklą Paryžiuje ir netrukus ėmėsi egzekucijų. 1944-1945 metais jis įvykdė 34 mirties bausmes amerikiečių kariams ir dalyvavo dar trijose kaip pagalbininkas.
Karo pabaiga nenutraukė Woodso karjeros. Jis iš karto buvo paskirtas vykdyti mirties bausmes karo nusikaltėliams. Skaičiuojama, kad po karo Woodsas įvykdė 45 mirties bausmes, tarp kurių – ir 10 1946-ųjų spalio 16-osios Niurnbergo egzekucijų. Pastarąsias mirties bausmes Woodsas vykdė su viršila Josephu Malta, kuris prieš tai dirbo karo policijoje ir irgi neturėjo jokios koriko patirties.
Woodsas įvykdė mirties bausmes tokiems nusikaltėliams kaip Joachimas von Ribbentropas, Wilhelmas Keitelis, Alfredas Rosenbergas ir daugeliui kitų. Tiesa, ne visos egzekucijos buvo atliktos tvarkingai.
JAV Sausumos pajėgų pranešimai rodo, kad 11 nuo Woodso rankų mirusių amerikiečių karių kentėjo daugiau nei buvo įprasta. Tokios lemties sulaukė ir ne vienas nuteistas karo nusikaltėlis. Niurnbergo kalėjimo sporto salėje įrengtos kartuvės nebuvo labai gerai apgalvotos, nors ir neaišku, ar tai buvo Woodso kaltė.
Niurnbergo egzekucijos, turėjusios simboliškai užbaigti Trečiojo Reicho istoriją (realistiškai ji baigėsi kartu su karu), nevyko labai sklandžiai.
Korimo procesas yra pakankamai paprastas. Ant pasmerktojo kaklo užneriama kilpa, jis pasako paskutinius žodžius, o tada budelis (šiuo atveju Woodsas ir Malta) atveria angą grindyse, pro kurią nuteistasis krenta žemyn. Nuo virvės ilgio priklauso egzekucijos efektyvumas – ji turi būti pakankamai ilga, kad prieš jai įsitempiant žmogaus kūnas spėtų pasiekti pakankamą greitį, jog įvyktų staigią mirtį sukeliantis kaklo lūžis. Tačiau ta anga kažkodėl buvo labai maža, o virvė – per trumpa, kad nuteistieji patirtų greitą mirtį. Pavyzdžiui, Wilhelmas Keitelis, kaip ir dar keli nuteistieji, krisdamas galva trenkėsi į angos kraštą ir likusią egzekucijos dalį stipriai kraujavo. Virvė buvo per trumpa, kad įvyktų staigus kaklo lūžis, todėl Keitelis kartuvėse kabojo net 24 minutes, kol buvo nustatyta jo mirtis.
Johnas Clarenceas Woodsas iš kariuomenės nesitraukė ir po karo. Paklaustas jis mielai pasakojo apie savo darbą Europoje ir teigė, kad didžiuojasi buvęs nacių budeliu. Woodsas pats žuvo 1950 metais – taisant apšvietimą Enivetoko atole Maršalo salose jį nutrenkė elektra. Tuo tarpu jo padėjėjas Josephas Malta, prieš karą buvęs grindų šlifuotoju, 1947 metais paliko Sausumos pajėgas ir sugrįžo į senąjį darbą. Jis taip pat teigė, kad didžiuojasi savo vaidmeniu nutraukiant Antrojo pasaulinio karo nusikaltėlių gyvenimą.
