Mes žinome, kad Antrasis pasaulinis karas oficialiai baigėsi 1945 metų rugsėjo 2 dieną. Tačiau karo pabaiga kiekvienam jo dalyviui iš tikrųjų buvo labai individuali ir asmeniška. Tie, kurie tapo karo belaisviais, pasidžiaugti pasibaigusiu karu galėjo tik tada, kai buvo laisvi. Štai vengras András Toma karo belaisviu tapo 1945 m., o namo grįžo tik 2000-aisiais.

Neskubėkite sakyti, kad tai neįmanoma – kaip galima tokį ilgą laiką būti karo belaisviu? Na, galbūt ir neįmanoma – András Toma istorija yra sudėtingesnė nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

András Toma gimė 1925 metų gruodžio 5 dieną. Mamos jis neteko dar būdamas ketverių, o jaunystę praleido kaime netoli Nyredhazo miesto Vengrijos šiaurės rytuose. 1944 metais András Toma pateko į Pirmąją vengrų armiją ir kovojo netoli Aušvico bei Krokuvos. Nors visi jautė, kad karas artėja prie pabaigos, Toma niekaip negalėjo nuspėti, kad vienas įvykis pakeis viso jo gyvenimo kursą.

András Toma 2000 metais prieš ilgą kelionę namo. (AP Archive, Youtube)

1945 metų sausio 11 dieną stipriai sužeistas András Toma (vėliau vyras neteko kojos) tapo karo belaisviu Raudonosios Armijos rankose ir vėliau per Ukrainą bei Baltarusiją buvo išvežtas į stovyklą netoli Sankt Peterburgo. Kaip galite įsivaizduoti, sąlygos belaisvių stovyklose nebuvo labai geros. Netrukus Toma susirgo ir buvo perkeltas į kitą stovyklą Bistriagyje, Kirovo srityje. Daugiau nei 1000 km kelionė, tikriausiai, dar labiau pakenkė vengro sveikatai. Galiausiai 1947 metų sausį jis buvo perkeltas į psichiatrinę ligoninę Kotelničiuje.

Ir čia prasideda keistenybės. Sovietų gydytojai nesuprato, ką Toma bando pasakyti. Jo kalba jiems priminė nerišlų veblenimą su nesuprantamais žodžiais ir garsais. Taigi, buvo nuspręsta, kad Toma serga psichine liga. Pagal to meto tvarką, visi į psichiatrines ligonines perkelti belaisviai buvo išbraukiami iš sąrašų, todėl Vengrija negalėjo atsekti, kas nutiko buvusiam kariui. 1954 metais Vengrijoje jis jau buvo laikomas mirusiu.

András Toma taip ir liko toje psichiatrinėje ligoninėje nei gyvas, nei miręs, nei sulaikytas, nei laisvas. Tik po daugybės metų čekų kalbininkas Karolis Moravčíkas susidomėjo šia tema ir atsekė visą nelaimingo belaisvio kelią iki Kotelničiaus psichiatrinės ligoninės. Vengrų psichiatras András Veéras nukeliavo į Kotelničių ir surado pacientą, kuris oficialiuose dokumentuose buvo vadinamas Андраш Тамаш. Veéras nesunkiai nustatė, kad pagyvenęs vyras iš tiesų yra vengras.

András Toma prieš kelionę namo.

2000-ųjų rugpjūčio 11 dieną András Toma sugrįžo į Vengriją. Apie tai paskelbus viešai, atsirado net 82 šeimos, teigiančios, kad tai gali būti jų seniai pradingęs giminaitis. Svečioje šalyje ne savo noru jis praleido 55 metus, 53 iš jų – psichiatrinėje ligoninėje. Kadangi Toma nemokėjo rusiškai, o niekas ligoninėje nekalbėjo vengriškai, jis daugiau nei pusę amžiaus nedalyvavo jokiame tikrame pokalbyje.

Pasaulio žiniasklaida suūžė dėl šios neįtikėtinos istorijos – András Toma buvo vadinamas paskutiniu Antrojo pasaulinio karo belaisviu. Vengrijoje atlikti DNR tyrimai padėjo atpažinti vyro gimines ir galutinai patvirtino jo tapatybę. Gynybos ministerija iš karto skyrė paaukštinimą – jam buvo suteiktas atsargos seržanto majoro laipsnis. Kadangi András Toma niekada nebuvo oficialiai atleistas, jo tarnybos laikas buvo laikomas tęstiniu, todėl už visus tuos metus jam buvo išmokėtas atlyginimas.

74 metų András Toma persikėlė gyventi su seserimi, kuri juo rūpinosi iki mirties. Toma mirė 2004 metų kovo 30 dieną.

PALIKTI ATSILIEPIMĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia